Daug metų prabėgo nuo tų klaikių išgyvenimų. Dažnai apie tai susapnuoju, ir kaip gera, kada pramerkiu akis ir įsitikinu - tai sapnas! Ne aš vienas, o šimtai tūkstančių mano tautiečių išgėrėme kartybių taurę, daug mūsų likimo brolių ir sesių liko amžiams gulėti svetimoj šaltoj žemėj.
… Paskutinės dienos Vorkutos lagerio šeštoj -lagerio režimo - šachtoj. Nelengva susilenkusiam, fiziškai išsekusiam keliaklupsčia užtraukti į 100 metrų aukštį metalinius lovius, atramas, lentas. Po sprogdinimo reikia paruošti anglis, nuleisti į vagonėlius, sustumdyti juos pečiais iki iškėlimo vietos. Kol plano neįvykdysi, nebandyk keltis į viršų, pasivėlinsi - keiks laukiantys viršuje,tavoji brigada.
Ir štai vieną rytą žadina mane brigadininkas, liepia eiti į valgyklą ir susidėti savo daiktus. Vadinasi, etapas. Nespėju net atsisveikinti su bičiuliais, su lietuviais. Už vartų sargybinis smulkiai iškrato, net kišenes patikrina. Atėmė maldaknygę, nes čia esą užrašai, anot senuko sargybinio. Mes keliese, lydimi sargybinio su šautuvu, tirpstant gegužės sniegui, žingsnis po žingsnio traukiam į pirmąją šachtą. Čia suleidžia į atskirą baraką, į darbą nevaro. Supratome, kad ruošiamas etapas. Bet kur mus veš - atsakymo nėra, paslaptis. Kartais paglosto švelni mintis, kad veš į Lietuvą. Sargyba mus atveda į vagoną, įsitaisome “cupe”, vielos tinklu apsaugoti. Čia jau jauni, gan mandagūs kareiviai sargybiniai. Po kelių dienų kelionės mus perkelia į gyvulinius vagonus ir sužinome, kad esame vežami kaip tremtiniai į Sibirą - visam gyvenimui.
Nuotaika aptemo, pablogėjo. Šeštadienio pavakary mūsų traukinys su keliolika vagonų sustojo vienoj stotelėj. Netoli matom kaimo pirtelę. Atidarom vagono duris, po lietaus oras toks gaivus. Matom, kad pirties durys prasiveria ir pasipila nuogų moterų būrys atsigaivinti. Koks buvo mūsų nusistebėjimas, kad jos visos išdžiūvusios, sulysusios, be krūtų, laikosi viena už kitos susikabinusios… Ir jos, vargšelės, iškentėjo karo baisybes! Pagaliau Krasnojarskas.
Ir vėl mes caro laikų raudoname kalėjime. Po kelių parų mus susodina į baržas ir Jenisėjaus upe plukdo į šiaurę. Vakarop pasitiko muselės -”moška”. Be galo puola, ištroškusios žmogaus kraujo. Visi į apačią, nebėra ūpo grožėtis Jenisėjaus šlaitais. Už 180 kilometrų - Bolšoj Murtinskij rajonas.
Sustojome prie vieno tarybinio ūkio. Keliolika mūsų išlaipina, nuveda, apgyvendina šlaituose įrengtose žeminėse. Pasirodo komendantas. Duoda nurodymų: čia gyvensime, dirbsim tarybiniame ūkyje, maitinsimės iš savo darbo. Niekur iš čia nei išvažiuoti, nei išeiti!
Kitą dieną su dalgiais išeiname šienauti. Žolė didžiausia. Pasistiprinam duona ir šaltu vandeniu. Dienos norma - 60 arų. Sunkiai įveikiame. Vakare grįžtame muselių sukandžioti. Rytą gauname veidui tinklelį, tepalu išsitepame rankas, užsirišame rankoves. Po kelių dienų mus tris - rusą agronomą, ukrainietį mechaniką ir mane - perkelia į centrinį skyrių. Čia tik keli vyrai, daugiausia našlės su vaikučiais, viena kita vis dar laukianti grįžtančio iš karo vyro. Apgyvendino bendrabuty: viename kambaryje keturiese. Dirbu su jaučiais. Vežu iš miško rąstus. Kas dvi savaites komendantas patikrina, pasirašome lape, kad dar esame gyvi. Mus, vyrus, supa rusės našlės. Neprašytos išplauna grindis, iškepa vakare bulvių, aplanko su užuojauta. Kai kas sueina į artimą draugyste, bet aš ir mechanikas laukiame atvažiuojant žmonų, kurios pasiryžusios čia gyventi.
Sužinojusi, kur esu, mano žmona rašo Stalinui laišką, prideda įvairių dokumentų, kaip vokiečių okupacijos metais gelbėjusi atvežtuosius iš Baltarusijos (1 past.). Sužinojusi, kad veš juos į Vokietiją, “susargdindavo” šiltine. Mano žmona Elena Dobregaitė gimė 1916 m. Šeduikių kaime, Svėdasų valsčiuje. Ji 1942 metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Kaip gydytoja terapeutė, buvo paskirta į Anykščių miestą. Padėjusi ne vienam partizanui (tik prieš mirtį man pasisakė). Su rašytoju Antanu Vienuoliu gerai sugyveno. Štai viena nuotrupa: 1944 m. vasarą ateina Vienuolis ir prašo paskolinti 2000 markių, Elena paskolina. Rudenį, kai grįžo raudonoji armija, vieną vakarą ateina rašytojas ir atneša tuos pačius pinigus - 2000 markių, mat nepasinaudojo. Padėkojęs už paskolinimą.
Iš Maskvos žmona gauna atsakymą, kad viskas “vierno” - teisingai pasielgta. Pasirenka “dekabristės” kelią - važiuoti su sūnumi, 4. metų amžiaus Aleksiuku, pas mane, į Sibirą. Pastaruoju metu Prienuose ji dar įsteigė moters ir vaiko konsultacijos punktą, palieka sesutę Marytę, ir sudie, Lietuvėle.
Vieną rugsėjo sekmadienį vyriausiasis agronomas įsako mums, keturiems vyrams, važiuoti su arkliais į prieplauką vežti bulvių. Pasikinkę po arklį į vežimą, važiuojame. Po lietaus kelias sunkus, molingas. Keliamės į kalniuką. Tolumoje matom artėjančias dvi moteris su vaikučiais. Prieina prie mūsų, sustoja. Mažasis šaukia: “Tėvelis, tėvelis!” Aš savo sūnaus dar nebuvau matęs. Po vestuvių išgyvenome tik keletą savaičių. Apkabinau abu, o širdis… Širdis, rodos, iššoks… Ir abu mano draugai apspito jas, rodo, kur eiti, kur rasti musu “palocius”, o mes - zovada į prieplauką (2 past.).
Vakare sužinojau žmonos odisėją. Atvykusi į Krasnojarską, apsigyveno lietuvių tremtinių bendrabuty (3 past.). Darė žygių pas saugumo viršininką. Priėjo su prašymu, kad jai leistų gyventi kartu su vyru Minusinsko rajone, kur jai, kaip gydytojai, paskirta dirbti. Sutikimą gavo.
Atvykstame į Minusinską. Maloniai mus priima Sveikatos skyriaus vedėja gydytoja Jelena Vasiljevna Abaimova, našlė, vyras jos žuvęs kare, liko du vaikučiai. Žmona paskirta dirbti į Tigricko kaimą, už 60 km. Ligoninėje dešimt lovų ir gimdymo skyriuje dar penkios. Vakarop vedėja suranda kolūkio sunkvežimį, pakrautą anglimis. Mudu ant viršaus, o sūnų pasiima ant kelių vedėja pas vairuotoją. Lydi ji mus. Važiuojame. Manoji traukia lietuviškas daineles, o aš tyliu paskendęs sunkiose mintyse. Atvykstame į ligoninės kiemą. Negreit pasirodo vedėjas. Pasitinka šiaip sau. Vienam jam buvę geriau.
Pirmą naktį pernakvojom gimdymo skyriuje - buvo tuščių lovų. Rytojaus dieną kolūkio pirmininkas duoda visą tuščią namą, tik langai be stiklų, įsikraustom. Kaimynai, sužinoję apie mūsų atvykimą, tuoj sunešė po gabalą stiklo, atėjo eigulys, įstiklino, viena kolūkietė atnešė glėbį malkų pradžiai (4 past.).
Visi kaimo gyventojai - o jų per šimtas - caro laikų tremtiniai iš Ukrainos, todėl malonūs, jautrūs, nuoširdūs, stengiasi kuo galėdami padėti. Už keliolikos metrų gyveno viena senutė, augino žuvusių sūnų 3 dukreles. Turėjo penkis sūnus, ir visi žuvę kare. Ji dažnai neprašyta atnešdavo pieno vaikui.
Prisimenu jos pasakojimą apie save: kirto kviečius, o čia užėjo laikas gimdyti. Ir ką gi - čia pat, lauke, pagimdė. Pagulėjo su naujagimiu pora valandų ir vakare parėjo nešina. Tokių stiprių moterų dabar nebėra, o ji išgyveno gan ilgai.
Kas mėnesį turėdavau vykti registruotis pas komendantą, už 20 kilometrų. Žiemą eiti per mišką nejauku, ypač kai vilkų ruja prasidėdavo. Girdėjau ir tokią istoriją. Viena mokytoja aplankė už 5 kilometrų gyvenusią draugę. Vakaras. Draugė neleidžia išeiti, o ji užsispyrusi eiti, ir gana. Išleido. Po kelių dienų pasigedo jos. Visi pakilo ieškoti. Surado sniege jos plaukus ir veltinius. Vilkai sudorojo…
Būta šitame kaime ir cerkvės, dabar klubas, kartais parodo kiną. Nemaža parduotuvė. Visko pilna. Kas 4-5 mėnesiai kainos sumažinamos. Apsipratom. Kur parduotuvė, tame name neva nakvojęs Leninas, vežamas į tremtį - į Šušenską.
Prasigyvenom. Laikom vieną paršiuką, o vasarą 23 žąsis. Aš įsidarbinau bitininku. Dirbam su senuku prie 60 silpnų bičių šeimų. Jis irgi nukentėjęs, jau atpylęs 8 metus. Ukrainietis. Sugyvenam puikiai. Pirmais metais sustiprinu šeimas ir padauginu iki 100 avilių. Ir medaus šiek tiek prisukame. Antraisiais metais sukame 3 kartus medų, kolūkis neturi taros. Galų gale medus supiltas. Aš premijos 300 kilogramų medaus negaunu, nes ne kolūkietis, o senukas po daugel metų iškart materialiai sustiprėjo.
Švara pas kolūkiečius ypatinga. Išvirė pusryčius - tuoj plytą kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo. Kas šeštadienį visa šeima į pirtį. Būtinai pakvies vienas ar kitas kaimynas.
Ten, kaime, gatvės itin plačios, taip nuo senų laikų. Kol kolūkių nebuvo, kviečius nekultus dėdavo į stirtą ir prasikuldavo tiek, kiek reikia. Taip iškeptos baltos duonos skonis visai kitoks, tai pripažino senieji gyventojai.
Niekas į mus kreivai nežiūrėjo, negirdėjome priekaištų, nebuvome pravardžiuojami fašistais. Sugyvenome puikiai. Lankėme minėjimus, garbinome Staliną, nors širdis ir nepritarė. O kada Stalinas susirgo, buvo įsakyta niekur neišvykti, laukti pranešimo. Pagaliau šaukiami visi į salę, čia daugel kam pasipylė graudžios ašaros, netekus taip garbinto, dievinto “brangaus tėvelio”. O buvę karo dalyviai, invalidai stovėjo nuleidę galvas.
Po Stalino mirties žmoną perkėlė į to paties rajono Kavkazskojės kaimo ligoninę, 40 kilometrų šiauriau Minusinsko. Važiuojant nei miško, nei krūmo - pliki laukai, nerasi krūmelio nė botkočiui išsipjauti. Kolūkis augina 5000 ha vasarinių kviečių. Derlius geras - po 30 centnerių, organinių trąšų nereikia. Laiko tūkstančius avių, vilną kerpa sykį per metus, siunčia karo aviacijai. Žmonėms ir kolūkiui kurą gamina pavasarį iš tvartuose susikaupusio avių mėšlo. Kuro užtenka visiems.
Aš ir čia bitininkauju. Bitės už 9 kilometrų, senoj sodyboj. Esame dviese: kolūkietis, invalidas, netekęs kare vienos rankos ir kojos, su protezais. Turi tris vaikučius ir dar jauną žmoną, kuri gyvena be šypsenos. Važiuojant pas bites, parodo griūvančius buvusio gražaus darželio pastatus. Čia buvusi įsteigta pirmoji komuna. Dirbę po 8 valandas per dieną. Kiekvieną vakarą šokiai, bendras stalas. Tai tęsėsi, kol ištuštino visus sandėlius, mat gėrybių čia buvo palikta daug.
Žmona iš savo ligonio sužinojo, kad viename kolūkyje yra atvežtų iš Lietuvos tremtinių. Tas kaimas kitame rajone, už 8 ar 10 kilometrų. Susigundome aplankyti. Aš rizikuoju, nes man negalima kitur išvykti. Sekmadienio rytą išeinu anksčiau vienas, žmona vėliau, sūnų paliekame miegantį sanitarės globojamą. Už gyvenvietės susitinkame ir drožiame per tarpukalnes į tą pusę, kur turetų būti kolūkis. Vienoj vietoj aptinkame senas kapines, gal kelių šimtų metų. Antkapiai - aukšti akmenys, tokių dar nebuvau matęs.
Suradome tautiečius. Ir malonu, ir skaudu matyti: suvargę, nusiminę. Atvežti iš Mažeikių, apie dešimtį šeimų. Vienas iš jų dirba malūnininku, tai yra visų maitintojas. Pasimatymas praėjo laimingai, “nesudegėme”. Žmona vieną kitą sušelpė pinigais, patarė susirgus kreiptis į ją. Atsisveikinome iki kito karto (5 past.)…
Kolūky turiu dalyvauti valdybos posėdžiuose, pavaduoti draugą bitininką invalidą. Posėdžiauti pradedam vakare, baigiame 4-5 valandą ryto. Iš pradžių sėdim ant ilgų suolų, vėliau tupime ant grindų, atsiremiam į suolus, klausomės, kaip pirmininkas beveik kiekvieną su pertraukom kritikuoja, “tašo” savus pareigūnus. Patyli, ir vėl tas pats. Jei kas užmiega, pradeda knarkti, kaimynas pažadina. Posėdžiaujam saugumiečių metodais. Kolūkiečiai nepyksta - pripratę. Greit susigyvename. Sūnus jau lanko antrą klasę. Pradeda pamiršti lietuvių kalbą. Kalbiname lietuviškai, jau nesusigaudo, trūksta žodžių, dėl to parodo ir ašaras. Ir mums, tėvams, nemalonu - pražiopsojom vaiką.
Tremty išgyvenau daugiau kaip ketverius metus. Pavasarį gaunu pasą, aš jau vėl pilnateisis pilietis! Galiu važiuoti, kur tik noriu! Grįžtame į Lietuvą! Mūsų palydėti susirenka mokytojai, Aleksiuko klasės draugai, senyvo amžiaus kolūkiečiai, ligoninės personalas. Atvyksta net Sveikatos skyriaus vedėja, kuri mus priėmė, rūpinosi, džiaugėsi Aleksiuku. Žmoniškumas Sibire nenukryžiuotas!
Iš Abakano stoties į Maskvą bildam penkias paras. Iš Maskvos - į Lietuvą. Vilniuje išlipu, einu į geležinkelio stoties salę, girdžiu lietuviškai šnekant, apsvaigstu kaip alaus išgėręs. O, gimtoji žeme, aš sugrįžau! O kiek liko ten mūsų tautiečių?
Šiaulių stoty mus pasitinka brolis Jonas, gavęs Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko J. Čiulados “Volgą”. Parvažiuojame į Šaltinius. Mokytoja Teresėlė Baldauskaitė imasi lietuvinti, mokyti Aleksiuką. Susitinku Kražių MTS direktorių J. Širmulį, kurso draugą. Siūlo agronomu dirbti.
Apsigyvenam Kražiuose… Vėliau persikėlėme į Klaipėdą. Žmona, “dekabristė” (6 past.), 18 metų gydžiusi žmones, niekam nedarydavusi abortų … ,,Aš genijų nežudysiu” - tokia buvo jos nuostata. Po sunkios ligos ji mirė Žvejų ligoninėje, kur ir dirbo. Likau našlys su trimis atžalomis - sūnumis.
Sūnaus pastabos:
1. Dokumentų, likusių šeimos archyve, turinys ir datos rodo buvus kitaip. Dar 1945 metų birželį, suėmus mano tėvą Aleksandrą Saką, mama, norėdama išvengti galimų represijų, surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie „tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Taigi, liudijimai surinkti penkeriais metais anksčiau ir kitam tikslui. Abejoju, ar mama rašė Stalinui. Manyčiau, pakako jos prašymo įdarbinti pervedimu Rusijos federacijos Krasnojarsko krašte, adresuoto TSRS Sveikatos apsaugos ministerijai.
2. Reikėtų patikslinti: keliu ėjo vienas vaikas ir dvi moterys su nešuliais. Mama prieplaukoje bergždžiai bandė gauti (nepadėjo nei ašaros, nei siūlomi nemaži pinigai) kokį nors transportą iki gyvenvietės. Ji buvo su dviem sunkiais lagaminais ir 4 metų vaiku. Ačiū gerajai pakeleivei rusei, kuri neprašoma be savo nešulio paėmė dar vieną mamos lagaminą. Tėvą sutikome, nukeliavę per taigą apie 8 kilometrus. Jo nepažinau, nes buvo visai nepanašus į man žinomą iš nuotraukų.
3. Abejoju, ar lietuvių tremtinių bendrabutis Krasnojarske buvo. Manau, kad mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje.
4. Gerai prisimenu, kad Tigricke iš pradžių gyvenome kažkokio namo pastogėje, į kurią reikdavo lipti lauke įtaisytais laiptais. Pastogė buvo apšildoma “buržuika” - kūrenimui pritaikyta geležine statine. Šilta būdavo tik tol, kol “buržuikoje” degdavo ugnis. Vanduo kibire per naktį sušaldavo visas. Nežinau, tik spėju, kad būtent mama greitai išsireikalavo žmoniškesnio būsto, nes tėvui po lagerio toks gyvenimas nebuvo sunkus - savo atsiminimuose jis apie šį epizodą net neužsimena.
5. Išvyką pas tautiečius prisimenu kitaip, nes, priešingai negu rašoma atsiminimuose, nebuvau paliktas namie. Važiavome žiemą rogėmis. Kelias turėjo būti gerokai ilgesnis, negu minimi 8 ar 10 km. Tėvas, neturėdamas teisės be leidimo išvykti, turbūt prisijungė kažkur pakely. Žemaičiai labai įtariai žiūrėjo į nekviestus svečius. Pavaišino vakariene, bet nuoširdžiai pasikalbėti - atsimenu mamos apgailestavimą - taip ir nepavyko. Grįžome naktį. Daugiau su lietuviais nebendravome. Mūsų - Minusinsko - rajone buvome vienintelė lietuvių šeima.
6. Rusijos istorijos terminas. Dekabristėmis vadino 1825 metų gruodžio sukilimo dalyvių žmonas aristokrates, savo noru išvykusias paskui katorga nubaustus vyrus į Sibirą.
© 2011 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą